Istorija tikra, vardas pakeistas privatumo sumetimais.
2009 metų liepos 25 dieną sėdėjau prie privataus gydytojo kabineto durų. Šiek tiek jaudinausi. Prieš mane buvo kelios moterys – viena jų verkė. Pagalvojau, kad turbūt išgirdo diagnozę – vėžys. Apie save taip negalvojau. Tačiau netrukus, vos po penkiolikos minučių, išgirdau: „yra labai blogai“.
Gydytoja pasakė, kad kitą dieną mane guldo į ligoninę Santariškėse – reikės tyrimų ir operacijos. Įtarimai – kiaušidžių ar gimdos vėžys. Pasaulis sustojo. Nebeliko jokių kitų minčių – tik diagnozė. Prie kabineto laukė mano dukra – negalėjau jos apsaugoti nuo šios žinios. Ji pasidalijo su visa šeima – dvi dukros ir sūnus, tuo metu jau pradėję savarankišką gyvenimą po universitetų.
Viskas vyko labai greitai: tyrimai, tomografija, kraujo tyrimai, chirurginė operacija, o po jos – chemoterapija. Galutinė diagnozė: IV stadijos išplitęs gimdos vėžys. Save graužiau – kur buvau anksčiau? Kodėl nepasirūpinau, kai reikėjo?
Nors aplink girdėjau žmones klausiančius: „Dieve, už ką?“, pati taip negalvojau. Supratau, kad serga ir kiti. Kuo aš kitokia? Priėmiau ligą. Atėjo vidinė ramybė, tikėjimas, kad kūnas – tik laikinas namelis, o siela gyvena toliau. Tikėjimas padėjo man išlikti.
Po 6 mėnesių sudėtingos chemoterapijos prasidėjo ilgalaikė stebėsena: pirmus trejus metus kas 3 mėnesius, vėliau – kas pusmetį, o po penkerių metų – kartą per metus. Kaip laukiau tų penkerių metų! Kiek nerimo, kiek laukimo prie gydytojų kabinetų durų.
Visą tą laiką buvau ne viena – šalia buvo dukros, sūnus, vyras, seserys. Jie manimi tikėjo, mane mylėjo, meldėsi, padėjo, laikė už rankos. Dukros net neleido sau pagalvoti, kad gali netekti mamos. Jos visada buvo šalia per visą gydymo kelią.
Nuo diagnozės praėjo 11 metų. Vėžys neatsinaujino. Papildomai organizmą stiprinau sistemine fermentų terapija, ribojau cukraus vartojimą, bet griežtos dietos nesilaikiau. Medikų įrašas mano byloje buvo: skirti paliatyvų gydymą – bet aš gyvenau.
Gyvenau visavertį gyvenimą – dirbau, džiaugiausi, liūdėjau, netekau artimųjų, padėjau kitiems ir net pamiršdavau, kad pati sergu sunkia liga. Liga mane pakeitė – tapau tikresnė, šiltesnė, atviresnė. Nė vienam žmogui nejaučiu pykčio.
Mano istorija – tai vilties istorija. Tikiuosi, ji įkvėps kitus. Nes kiekvienas nusipelno žinoti – kelias į gyvenimą po diagnozės egzistuoja.
