Vardas pakeistas privatumo sumetimais.
2006 metų gegužės 31-oji buvo mano gimtadienis – suėjo 62-eji. Buvau savo kaimo sodyboje, kai netikėtai, ištiesusi ranką įjungti šviesą, pajutau stiprų skausmą krūtyje. Pradėjusi čiupinėti, aptikau nedidelį guzelį.
Kitą dieną nuvykau pas šeimos gydytoją Utenoje. Gavau siuntimą mamogramai, kuri patvirtino rimtus įtarimus. Tą pačią dieną buvau išsiųsta į Vilnių, į Nacionalinį vėžio institutą. Mamologas paėmė biopsiją, ir tą pačią dieną išgirdau diagnozę – krūties vėžys. Patyriau didžiulį stresą, bet nedvejojau – sutikau operuotis.
Gydytojų konsiliumas paskyrė operacijos datą – birželio 16 d. Praėjo vos trys savaitės nuo to, kai pajutau guzelį, ir jau buvau operuota. Gydytojai sakė – I stadija. Nešalino krūties, vadinasi, situacija nebuvo pati blogiausia. Girdėjau, kad gimiau po laiminga žvaigžde.
Po operacijos sekė sanatorinis reabilitacinis gydymas, penkios savaitės spindulinės terapijos, dar viena reabilitacija ir šeši chemoterapijos kursai. Gydytojai stebėjosi – man nekrito svoris, priešingai – po kiekvieno kurso priaugdavau po 3 kg. Prisimenu, kaip po chemoterapijos labai norėjau silkės – leidau sau ją valgyti.
Mano vyras jau buvo miręs, sūnus – išvykęs į užsienį. Artimo ryšio su seserimis neturėjau. Liga mane užklupo viena. Tačiau nelaikiau savyje liūdesio, nesikankinau, neklausiau „už ką man?“. Priėmiau tai. Dabar – jau keturiolikti metai – gyvenu toliau. Liga neatsinaujino. Pradžioje tikrinausi kas 3 mėn., vėliau kas pusmetį, dabar – kartą per metus.
Žinau, kad sergu, bet tai manęs nebevaldo. Maitinuosi sveikai – mėgstu žuvį, daržoves, mėsos valgau mažai. Tikiu, kad viena iš priežasčių, kodėl susirgau – ilgametis liūdesys. Jo mano gyvenime buvo daug – nuo vaikystės.
Dabar liūdesio mažiau. Džiaugiuosi ryšiu su sūnaus šeima, turiu proanūkių. Aplankau juos Šiaurės Airijoje. 2019 m. prisijungiau prie Onkologinių ligonių asociacijos veiklos – tai man davė bendrystę, supratimą, kad nesu viena.
